Istorija

 

Puslaidininkių fizikos katedros istorija

 

   Puslaidininkiai Vilniaus universitete pradėti tyrinėti 1949-aisiais, kaip tik tais metais, kai buvo atrastas tranzistorius. Akad. P. Brazdžiūno vadovaujamoje Eksperimentinės fizikos katedroje 1950 metų diplomantų baigiamuosius darbuose buvo tirta puslaidininkinė medžiaga – švino sulfidas: M. Mikalkevičius darbe – Holo efektas plonuose PbS sluoksniuose, o V. Tolučio – PbS sluoksnių gamyba ir elektrinės savybės. Baigę studijas, M. Mikalkevičius liko dirbti Universitete, o V. Tolutis tapo laboratorijos vedėju tuometiniame Mokslų akademijos Technikos mokslų institute, kuris po to daug kartų keitė savo pavadinimą kol jo dalis virto Puslaidininkių fizikos institutu. Neužilgo į puslaidininkių tyrėjų gretas Universitete įsitraukė Jurgis Viščakas, Algis Šileika, Kazys Valacka, Eugenijus Sosnauskis, Antanas Širvaitis. Po brandulinės fizikos studijų iš Maskvos į Vilniaus universitetą grįžęs Juras Požela buvo pasiųstas į aspirantūrą Leningrade, TSRS MA Fizikos technikos institute pas akad. A. Joffe. Leningrade apgynęs disertaciją, J. Požela tapo pirmuoju Lietuvoje fizikos-matematikos mokslų kandidatu puslaidininkių fizikos srityje. Tik trumpai padirbėjęs Eksperimentinės fizikos katedroje, jis tapo Fizikos-matematikos instituto Puslaidininkių elektronikos skyriaus vedėju. Į puslaidininkių tyrėjų gretas įsijungė B. Aleksiejūnas, R. Baltrušaitis, V. Kriščiūnas,A. Medeišis, <br>A. Smilga, S. Stonkus, I. Gaška, kiek vėliau – V. Guoga, V. Rinkevičius, J. Grigas, J. Vaitkus. Tiek daug puslaidininkių tyrėjų jau nebesutilpo į Eksperimentinės fizikos katedros rėmus, ir 1960 metų spalio mėnesį ši katedra buvo padalinta į Puslaidininkių fizikos ir Radiofizikos katedras. Puslaidininkių fizikos katedros vedėju Rektorius įsakymu buvo paskirtas prof. P. Brazdžiūnas, o Radiofizikos katedros – doc. J. Viščakas. Tačiau paskirtieji katedrų vedėjai savo naujoms katedroms vadovavo tik po vieną dieną. Rektoriaus įsakyme įsivėlusi klaida buvo ištaisyta, ir vedėjai „atsikeitė“ katedras. Taip 1960 spalio mėnesį doc. Jurgis Viščakas tapo faktiškai pirmuoju Puslaidininkių fizikos katedros vedėju. Katedrai jis vadovavo iki 1977 metų. Tik 1965-1968 metais, kai doc. J. Viščiakas stažavosi Prahoje ir rengė fizikos matematikos mokslų daktaro disertaciją, PFK vedėjo pareigas ėjo doc. M. Mikalkevičius.

Pirmieisems puslaidininkių tyrimams tiesiogiai vadovavo prof. P. Brazdžiūnas. Buvo auginami ploni netvarkūs puslaidininkiniai sluoksniai ir dariniai, tiriamos jų optinės ir elektrinės savybės, stebima, kaip jos keičiasi termiškai apdorojant šiuos sluoksnius. Pirmajame Lietuvoje moksliniame straipsnyje puslaidininkių fizikos srityje buvo aprašyti plėvelinių AgS2 fotoelementų jautrio Rentgeno spinduliams tyrimų rezultatai. Buvo tiriami švino, kadmio bei stibio chalkogenidų plėvelių ir bandinių iš sukepintų supresuotų miltelių savybės. Jau ankstyvojoje puslaidininkių tyrimo Vilniaus universitete stadijoje buvo pradėti puslaidininkių optikos tyrimai, kurie ilgainių tapo svarbiausia PFK tyrimų kryptimi. Tuomet buvo parodyta, kad kristalitų paviršius turi didelę įtaką polikristalinių puslaidininkinių lūžio rodikliui, o tų sluoksnių optinės savybės stipriai priklauso nuo terminio atkaitinimo sąlygų ir kristalitų paviršiuje adsorbuotų dujų.

Kiek vėliau pradėti auginti kristaliniai puslaidininkiai, daugiau dėmesio skiriama stebimų reiškinių esmės supratimui, fizikinių modelių kūrimui. Tuo pat metu pradėti ir taikomojo pobūdžio darbai. Pagrindinė tuometinių taikomųjų darbų kryptis – elektrografinių sluoksnių kūrimas ir tobulinimas. Pradėti tirti seleno ir ZnO sluoksniai, mėginta sukurti Rentgeno spindulių ir gama spinduliuotės dozimetrus. Svariausi rezultatai pasiekti tiriant fotolaidumo mechanizmus skersiniame, išilginiame ir elektrografiniame režimuose. Šių tyrimų rezultatai buvo naudojami tobulinant puslaidininkinių sluoksnių gamybos technologijas ir tuo būdu kryptingai modifikuojant medžiagų parametrus. Pirmajame Puslaidininkių fizikos katedros vardu pristatytame pranešime Visasąjunginėje konferencijoje doc. J. Viščiakas apibendrino fotolaidumo kinetikos tyrimų rezultatus, gautus J. Vaitkui pritaikius kaskodinius kartotuvus, ir polikristalinių medžiagų elektrografinių tyrimų rezultatus, gautus V. Guogai įsisavinus Kelvino ir Q-metro metodus.

Tuo metu Vilniuje buvo įkurtas Elektrografijos mokslinių tyrimų institutas (EMTI). PFK tyrimų tematika pradėta derinti prie EMTI poreikių. Didelis dėmesys buvo skiriamas puslaidininkių parametrų matavimo metodų kūrimui. Šie darbai buvo itin intensyviai vykdomi 1961 m. įkurtoje Eksperimentinės fizikos probleminėje laboratorijoje, kurios vedėju tapo A. Smilga, o moksliniu vadovu buvo doc. J. Viščakas. 1964 m. ši laboratorija buvo pavadinta Puslaidininkių fizikos problemine laboratorija. Į jos veiklą įsijungė ne tik Vilniaus universiteto absolventai A. Ališauskas, A. Meškauskas ir Z. Pocius, G. Juška, bet ir tyrėjai iš EMTI A. Sakalas, E. Montrimas ir V. Gaidelis, Puslaidininkių fizikos institute padaręs diplominį darbą A. Matulionis, Ukrainos MA Puslaidininkių instituto Kijeve diplomantas A. Žindulis. Prasiplėtė aparatūrinės tyrimų galimybės: A. Matulionis ir G. Juška sukūrė išilginio fotolaidumo kinetikos, o A. Sakalas – Holo efekto didelės varžos puslaidininkiuose tyrimo aparatūras.

1967 metais prasidėjo kandidatinių disertacijų derlius: tais metais disertacijas apgynė A. Matulionis, J. Vaitkus, E. Montrimas ir V. Kriščiūnas, 1968 m. –
V. Gaidelis, 1969 m. – A. Sakalas, A. P. Smilga ir t.t.

Tuo metu Lietuvoje pradėjo plėtotis puslaidininkių elektronikos pramonė. Reikėjo daug jaunų puslaidininkių srities specialistų, didėjo ir katedros dėstytojų bei laborantų skaičius. Pradėtos vykdyti ūkiskaitinės sutartys. Buvo kuriami Rentgeno spinduliuotės dozimetrai, elektrografinių sluoksnių parametrų kontrolės įranga, daugiakanaliai fotoelektriniai keitikliai. PFK sukurti daugiakanaliai fotoelektriniai keitikliai (20 x 2 fotojautrų elementų matricos) įvedinėdavo į kompiuterį informaciją tuo metu rekordiniu visame pasaulyje 2000 spausdintų ženklų per minutę greičiu. Šie keitikliai buvo įdiegti Vilniaus KB sukurtuose įrenginiuose „Rūta 701“ ir „Rūta 702“. 1967 ir 1968 metais jie buvo demonstruoti SSRS Liaudies pasiekimų parodoje, kur buvo apdovanoti diplomu, o jų autoriai pelnė aukso, sidabro ir bronzos medalius. Elektrografinių sluoksnių tyrimų rezultatai įgalino sukurti naują elektrofotografijos reiškinio teoriją, sulaukusią tarptautinio pripažinimo. Šie darbai buvo apibendrinti pirmoje Lietuvoje apgintoje fizikos matematikos mokslų daktaro disertacijoje puslaidininkių fizikos srityje. Ją 1968 metais apgynė PFK vedėjas J. Viščakas.

1966 metais Puslaidininkių fizikos katedroje pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje lazeris. Jau kiek anksčiau, 1965 metais, puslaidininkių tyrimus panaudojant vos 1961 metais atrastą naują prietaisą – lazerį – ir savo sukonstruotą aparatūrą fotolaidumo kinetikai tirti aspirantas J. Vaitkus pradėjo Maskvoje, Nobelio premijos laureato N. G. Basovo laboratorijoje FIAN‘e. Įdiegus Lietuvoje, lazeris tuoj pat pradėtas naudoti CdSe polikristalinių sluoksnių fotolaidumo kinetikos tyrimams, kurių rezultatai buvo pristatyti visasąjunginėse konferencijose ir apibendrinti 1967 metais J. Vaitkus apgintoje kandidatinėje disertacijoje. 1970 metais už kartu su PFK darbuotojais V. Gaideliu, A. Matulioniu, E. Montrimu, A. Smilga ir J. Vaitkumi parengtą darbą “Didelės varžos puslaidininkių fotolaidumas” (apibendrinti 102 publikuoti mokslo darbai) profesoriui J. Viščiakui buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija.

Vilniaus universitete atliekami puslaidininkių tyrimai sulaukė didelio dėmesio ir pripažinimo visoje SSRS. Buvo užmegzti glaudūs bendradarbiavimo ryšiai su daugelio priešakinių SSRS mokslo centrų mokslininkais. Ryšius su kapitalistinio pasaulio fizikais labai stabdė „geležinė užuolaida“. Ją šiek tiek praskleidė katedros vedėjas J. Viščiakas savo stažuotės broliškoje Prahoje metu. Iš ten jis be jokių leidimų nuvyko į Sofiją, kur perskaitė pranešimus „tikroje“ tarptautinėje konferencijoje. Be to, savavališkai pasirašė Puslaidininkių fizikos katedros bendradarbiavimo sutartį su Prahos universitetu. Už šią savivalę jis Vilniuje, žinoma, atsiėmė pylos, bet sutartis išliko galioti. Ši sutartis sudarė sąlygas išvykti į užsienio tyrimų centrus daugeliui katedros darbuotojų ir studentų. Remiantis šiuo precedentu vėliau buvo pasirašytos sutartys ir su Magdeburgo bei Krokuvos universitetais. Galimybė geriausiems studentams išvykti praktikon į Čekoslovakiją, Vokietijos demokratinę respubliką ar Lenkiją daugelį metų buvo didelis stimulas gerai mokytis ir dirbti mokslinėse laboratorijose.

Naujas tyrimų etapas prasidėjo įsisavinus CdSe, Sb2S3, Sb2Se3, SbSI, SbSeI, Se monokristalų auginimo technologijas. Buvo užmegzti glaudūs ryšiai su žymiais kristalų auginimo centrais Prahoje, Krokuvoje, Varšuvoje, Kijeve, Charkove, Maskvoje, Baku. Tačiau reikalai puslaidininkių teorijos srityje klostėsi prastai. Geriausius fakulteto teoretikus tradiciškai susiurbdavo prof. A. Jucio mokykla ir jie panirdavo taip giliai į atomus ir jų branduolius, kad tirti tokius griozdiškus ir tolimus nuo pagrindinės tyrimų krypties objektus kaip puslaidininkiniai kristalai „tikrųjų“ teoretikų Vilniaus universitete suvilioti nepavykdavo. Daug vilčių buvo dėta į E. Skaistį, o vėliau ir į L. Valkūną, kurie Vilniuje pradėtas studijas tęsė Kijeve ir rengėsi nagrinėti šviesos sąveikos su medžiaga vyksmus. Ankstyva mirtis nutraukė
E. Skaisčio darbus, o L. Valkūnas susižavėjo ne tais eksitonais, kurie būna neorganiniuose puslaidininkiuose. Teoretikų mokyklos puslaidininkių fizikos srityje iki šiol neturim.

Plečiantis tyrimų tematikai ir mastams greta Puslaidininkių fizikos specializacijos Vilniaus universitete buvo įvesta ir Kietųjų kūnų fizikos specializacija, įsteigta Elektronikos katedra, kuri 1973 metais buvo pertvarkyta į Kietųjų kūnų elektronikos katedrą. Jos vedėju 1974 metais buvo išrinktas prof.
E. Montrimas. Pagrindinės šios katedros mokslinių tyrimų kryptys – elektrofotografija ir amorfinių medžiagų fizika – irgi artimai susijusios su puslaidininkių fizika ir jos prietaikais.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje metu susiformavo nauja darbų kryptis – daugiakanalių fotoelektrinių keitiklių infraraudonosios spinduliuotės diapazonui kūrimas. Šie darbai rėmėsi patirtimi, sukaupta keletu metų anksčiau Valstybinio televizijos instituto užsakymu kuriant vidikoną su keičiamu fotojautriu sluoksniu ir 400×400 “Fotomatricą”.

Sėkmingai plėtojosi lazerinės spinduliuotės sąveikos su puslaidininkiais tyrimai. Fotolaidumo kinetikos tyrimuose lazerinis šviesos impulsas pakeitė anksčiau naudotus kibirkštiklius, elektrooptinius užraktus, impulsines lempas. Sėkmingai buvo kuriamos naujos tyrimų metodikos, paremtos lazerių panaudojimu. PFK laboratorijose sukurtas nepusiausvyrojo Holo efekto tyrimo įrenginys, dvifotonės ir dvipakopės sugerties spektrografas, šviesos stiprinimo puslaidininkiuose tyrimo įrenginys, puslaidininkių parametrų nustatymo panaudojant lazerio spinduliais kuriamas dinamines gardeles aparatūra. Buvo įsisavintos liuminescencinės spektroskopijos metodikos ir sukurta įranga jų realizavimui.

1977 metais pirmasis Puslaidininkių fizikos katedros vedėjas prof. J. Viščakas palieka katedrą ir tampa Fizikos instituto direktoriumi. Katedros vedėju išrenkamas doc. J. Vaitkus. Pagrindinės fundamentaliųjų tyrimų kryptys išlieka. Jų brandą rodo apgintos fizikos matematikos mokslų daktaro disertacijos: J. Vaitkus „Netiesinis fotolaidumas ir su juo susiję nepusiausvirieji vyksmai puslaidininkiuose, juos žadinant galinga lazerine spinduliuote“ (1978 m.),
R. Baltramiejūnas „Netiesinė šviesos sugertis ir liuminescencijos kolektyviniai efektai plačiatarpiuose puslaidininkiniuose junginiuose“ (1983 m.). Tiek šiuose, tiek ir daugumoje vėliau PFK apgintų habilituoto daktaro disertacinių darbų lazeris buvo vienu iš svarbiausių eksperimentinių įrankių. 1982 m. sukurtas pirmas pikosekundinis lazeris. Neužilgo pikosekundiniai lazeriai spradėti taikyti liuminescencinei spektroskopijai su laikine skyra ir netiesinių optinių reiškinių puslaidininkiuose tyrimams. Taip devintajame dešimtmetyje optiniai puslaidininkių tyrimo metodai pradeda ryškiai dominuoti katedros fundamentiniuose tyrimuose.

Taikomieji darbai devintajame dešimtmetyje buvo vykdomi bendradarbiaujant su konstruktorių biurais ir gamybiniais kolektyvais. PFK įsijungia į Lietuvos mokslinio gamybinio susivienijimo “Elektronika” veiklą (1981), sukuriami moksliniai gamybiniai susivienijimai su Kauno radijo matavimo technikos institutu (“Mikroelektronika”, 1983 m., mokslinis vadovas prof. A. Sakalas), su Vilniaus radijo matavimo prietaisų institutu (“Fotonika”, 1984 m., mokslinis vadovas prof. J. Vaitkus), sukuriama bendra Vilniaus universiteto ir Mokslinio gamybinio susivienijimo “Venta” Mikroelektronikos medžiagų ir prietaisų diagnostikos laboratorija (1983 m.) bei Vilniaus universiteto ir Mokslinio gamybinio susivienijimo “Sigma” Medžiagotyros mokslo ir studijų centras (1986 m.). Taikomuosius darbus remia Elektronikos ministerijos Mokslo ir technikos komitetas, SSRS Mokslų akademija, glaudžiai bendradarbiaujama su garsiais SSRS mokslo centrais GIREDMET, FIAN, Charkovo Monokristalų MTI. Daugiausiai tyrinėjami puslaidininkiai Si, GaAs, ZnSe, CdTe, tęsiami CdSe, CdS, ZnO, PbS tyrimai, turimos tyrimų metodikos pritaikomos mažiau žinomų kristalų, užaugintų Kijeve, Kišiniove, Užgorode ir Baku, tyrimui. Puslaidininkių fizikos probleminėje laboratorijoje ir toliau sėkmingai plėtojami polikristalinių medžiagų tyrimai ir jų taikymai fotoelektrinių keitiklių kūrimui. Tuo metu sukurti puslaidininkių parametrų matavimo ir kontrolės įrenginiai LIUMOTOPAS 1 ir 2, DIAGNOSTIKA I –IV, RELJEFAS, GEOTOPAS. Lietuvos valstybine premija už darbų ciklą “Defektų tyrimai puslaidininkiuose” suteikta profesoriams A. Sakalui ir J. Vaitkui (1981 m.), už kietųjų kūnų spektroskopinius tyrimus – prof.
R. Baltramiejūnui (1985 m.). Lietuvos ministrų tarybos premijas kartu su bendraautoriais iš kitų organizacijų pelnė prof. A. Sakalas ir prof. S. Sakalauskas (1987 m.) bei v.m.b. K. Jarašiūnas ir prof. J. Vaitkus (1988). Prof. J. Vaitkui (kartu su Maskvos ir Ukrainos mokslininkais) 1988 m. buvo paskirta SSRS Valstybinė premija už specialiosios kosminės technikos kūrimą.

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, nutrūko daugelis ryšių, teko ieškoti naujų finansavimo šaltinių. Didžiulė PFK, kurioje, kartu su Puslaidininkių problemine laboratorija, dirbo apie 150 darbuotojų, pradėjo mažėti. Daug aktyvių PFK darbuotojų išėjo į bankus, prekybos ir verslo įmones. Siekiant išsaugoti mokslinį potencialą, daugiausiai prof. J. V. Vaitkaus pastangomis, 1992 m. buvo įkurtas Taikomųjų mokslų institutas. Institutas daug kartų keitė savo statusą, pavadinimą, finansavimo būdus, struktūrą ir tapo Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutu.

Nuo 2003 m. Puslaidininkių fizikos katedrai vadovauja prof. habil. dr. Gintautas Tamulaitis. Dauguma PFK dėstytojų yra aktyviai mokslinį darbą dirbantys mokslininkai, jų darbai žinomi ir dažnai cituojami užsienyje. Puslaidininkių fizikos katedroje 2006 metais dėsto 12 habilituotų mokslo daktarų (daugelis dirba nepilnu etatu), aštuoni katedros profesoriai yra Lietuvos Valstybinės mokslo premijos laureatai, prof. J. Vaitkui šis vardas yra suteiktas net du kartus (1996 m. ir 2006 m.). Mokslo siejimas su gamyba yra vienas iš svarbiausių prioritetų. Vadovaujant prof. Kęstučiui Jarašiūnui įvykdžius NATO programos „Mokslas taikai“ projektą, buvo patobulinta dinaminių gardelių taikymo metodika ir sukurtas pramoninis puslaidininkių parametrų nustatymo įrenginys. Prof. Artūras Žukauskas 2002 metais su kolegomis iš JAV išleido pirmąją pasaulyje monografiją, apibendrinančią puslaidininkinių šviestukų (šviesos diodų) ir jų prietaikų kolkas trumpą, bet labai sparčią vystymosi raidą ir perspektyvas bei inicijavo šios krypties tyrimus Lietuvoje. Vilniaus universitete sukurti šviestukiniai šviestuvai jau taikomi augalų fotofiziologinių procesų tyrimams, šiltnaminių daržovių maistinės kokybės gerinimui, diegiami šiltnamiuose, naudojami nagrinėjant spalvinį suvokimą, tiriant panaudojimo maisto konservavimui bei medicinoje galimybes.

PFK auklėtiniai sėkmingai skinasi kelią ir labai konkurencingoje tarptautinėje aukštųjų technologijų sferoje. Puikiai pradėjęs akademinė karjerą JAV universitetuose, PFK absolventas dr. R. Gaška prieš keletą metų ėmėsi savo mokslinių idėjų įgyvendinimo gamyboje ir tapo su kolegomis įkurtos atžalinės įmonės Sensor Electronic Technology, Inc. prezidentu. Šiandien ši firma – pripažintas lyderis pasaulyje trumpabangių ultravioletinių šviestukų gamybos srityje.

Pagrindinė Vilniaus universitete atliekamų mokslinių tyrimų puslaidininkių fizikos srityje kryptis – puslaidininkių ir jų nanodarinių optinių savybių tyrimai ir medžiagų charakterizavimas panaudojant netiesinės optikos metodus. Šiuo metu intensyviai tyrinėjami trečiosios grupės nitridai, silicio karbidas ir kitos medžiagos, perspektyvios taikyti optoelektronikoje bei didelės galios elektronikoje, pradėti intensyvūs organinių puslaidininkių tyrimai ir iš Lietuvoje susintetintų medžiagų pagaminti pirmieji organiniai šviestukai.

Puslaidininkių fizikos katedros tarptautinio mokslinio bendradarbiavimo žemėlapyje liko tik dvi baltos dėmės – Antarktida ir Afrika. Bendradarbiaujame ir su kolegomis garsiausiuose Europos bei JAV mokslo centruose, kuriuose gimsta naujausios mokslinės bei technologinės idėjos, ir su Nepalo mokslininkais, projektuojančiais apšvietimą atokiuose Himalajų kaimuose, kur židinio ugnis iki šiol buvo vienintelis dirbtinis šviesos šaltinis. Nemaža dalis katedros dėstytojų turi didelę pedagoginio ir mokslinio darbo užsienio universitetuose patirtį. Dalyvavimas tarptautinėse programose sudaro sąlygas apsilankyti užsienio laboratorijose, dalyvauti tarptautinėse konferencijose ne tik dėstytojams, bet ir studentams. Atvykstantys į mūsų laboratorijas užsienio mokslininkai irgi labai praplečia dėstytojų ir studentų mokslinį ir kultūrinį akiratį.

Per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė ne tik sąlygos moksliniam darbui, bet ir studentų mokymas. Vienpakopes studijas pakeitė bakalaurinės ir magistrinės studijos, aspirantai, kurių praktiškai vienintelis tikslas buvo disertacijos rengimas, tapo doktorantais, kurie be disertacinio darbo rengimo dar privalo nemažai laiko praleisti studijuodami ta pačia forma, kaip ir žemesnėse studijų pakopose. Šiuo metu PFK kuruoja magistrinę studijų programą „Medžiagotyra ir puslaidininkių fizika“. Šioje programoje rengiami aukštos kvalifikacijos specialistai, galintys analizuoti mokslines, technologines ir gamybines problemas, išskirti ir suformuluoti tų problemų esminius aspektus, įvertinti ir atrinkti sprendimo būdus ir daryti apibendrinančias išvadas dirbant mokslinėse laboratorijose, aukštųjų technologijų gamybinėse įmonėse, bei organizacijose, susijusiose su elektronikos bei optoelektronikos pramone ir jos valdymu technologiniame lygmenyje. Tokiam rengimui Vilniaus universitete yra geros sąlygos, paremtos ilgametėmis pasaulinio lygio mokslinio darbo tradicijomis ir žmonėmis, galinčiais perduoti magistrantams per daugelį metų sukauptą patirtį puslaidininkių fizikos, medžiagotyros, elektronikos, optoelektronikos ir nanodarinių fizikos srityse. Didelė dalis šios programos magistrantų vieną semestrą studijuoja užsienio universitetuose. Magistrantai taip pat supažindinami su naujausiomis mokslo ir technologijų plėtros problemomis, ruošiami mokslo pasiekimų ir aukštųjų technologijų diegimui Lietuvoje. Aukštosios technologijos sunkiai, bet eina į Lietuvą. Joms būtinai reikės jaunų, energingų ir aukštos kvalifikacijos specialistų. Baigę Medžiagotyros ir puslaidininkių fizikos programą magistrai įgyja ne tik specifinių žinių ir eksperimentinio darbo įgūdžių, bet ir gebėjimus laiku pajusti ir priimti naujoves bei patiems kurti tai, ko iki tol nebuvo. Net 70% Medžiagotyros ir puslaidininkių fizikos programos absolventų tęsia studijas doktorantūroje ir sėkmingai apgina daktaro disertacijas.

Programos turinys ir dėstomų dalykų eiliškumas yra suplanuoti taip, kad pasirinkdami alternatyviuosius ir laisvai pasirenkamus kursus studentai palaipsniui įgytų bazines žinias, eksperimentinius įgūdžius trimis pagrindinėmis kryptimis: 1) optinės puslaidininkių savybės ir optoelektronika (ypatingą dėmesį skiriant prasidedančiai puslaidininkinių šviestukų (šviesos diodų) tobulinimo ir panaudojimo erai), 2) medžiagotyra (puslaidininkinės medžiagos ir jų nanodariniai, medžiagų gamybos ir apdorojimo technologijos, naujos medžiagos ir technologijos), 3) puslaidininkinė elektronika (fizikiniai elektroninių prietaisų pagrindai, naujausi elektroniniai prietaisai). Šios kryptys atitinka Lietuvoje sukauptą didelį mokslinį įdirbį. Tik aukštos kvalifikacijos, gebantys analizuoti ir vertinti specialistai gali inicijuoti ir plėtoti šio potencialo panaudojimą. Todėl magistrantai skatinami dalyvauti moksliniuose seminaruose, jie supažindinami su elektronikos, optoelektronikos, aukštųjų technologijų rinkos ypatumais pasaulyje ir Lietuvoje.

Prof. Gintautas Tamulaitis